Int. Karaliaus slogumanto stačiokiškieji rūmai, koridorius - diena
Koridorius siauras, atrodo be galo ilgas, bet šventiškai papuoštas senu kilimu. TARNAI grūdasi ant jo tarp dumblėtų batų. Keliais ropodami pirmyn ir atgal jie stengiasi išsaugoti tą prakeiktą kilimą švarų.
Nuo lubų varva lietus. Lašai palengva pildo koridoriuje išrikiuotus kibirus.
KARALIUS SLOGUMANTAS - paprastai apsirengęs senis - išdidžiai stovi koridoriuje ant to paties kilimo priešais kibirą ir senas ąžuolines duris.
TARNAS galiausiai pakeičia priešais Karalių esantį pilną kibirą tuščiu.
Šalia Karaliaus Slogumanto būriuojasi grupė muzikantų. Jų instrumentai stebuklingai kybo ore.
KOVALDA laiko Karaliaus Slogumanto trimitą ant specialaus padėklo. Kovalda - aiškiaregys - labai pavargęs vidutinio amžiaus vyras.
Apskritai, visi jie atrodo kaip čigonų šutvė: išvargę nuo laukimo, bet pasirengę atlikti savo numerį. Visi išskyrus vieną - PRINCĄ SOVIJŲ - ketvirtą dešimtį skaičiuojantį vyrą, garsiai knarkiantį fotelyje kažkuriam kampe.
Staiga išgirstame moters riksmą iš už durų. Sovijus greitai atsistoja. Dar pusiau miegantis jis eina prie Karaliaus Slogumanto ir Kovaldos.
Šiek tiek užtrunkama, kol nusprendžiama, kuris laikys kibirą, o kuris užgros trimitu. Bet viena aišku - Kovalda diriguos.
Senos ąžuolinės durys atsidaro. Per jas žengia išvarginta septintą dešimtį baigianti PRIBUVĖJA. Kovalda užsimoja. Muzikantai pradeda groti džiaugsmingą čigonišką dainą.
KARALIUS SLOGUMANTAS
(sušunka)
Tai berniukas!
Pribuvėja stovi sutrikusi. Ji tarsi kaupiasi kažką pasakyti. Karalius tuo tarpu perduoda trimitą Princui Sovijui ir paima laikyti kibirą.
PRINCAS SOVIJUS
(kaltai sušunka)
Tai mergaitė!
Muzika nutyla, visi laukia Pribuvėjos atsakymo, bet ji tik papurto galvą. Karalius Slogumantas iš susijaudinimo netelpa savy. Jis atsiima trimitą ir atiduoda kibirą atgal Princui Sovijui. Muzikantai užgroja linksmą čigonišką dainą.
KARALIUS slogumantas
(sušunka įsakmiai prašydamas patvirtinimo)
Tai berniukas!
Pribuvėja papurto galvą, tada žengia žingsnį į šoną. Kelią jai pastoja Kovalda. Karalius Slogumantas vėl imasi kibiro ir atiduoda trimitą. Sunerimęs Kovalda, klausiamai žiūri į Pribuvėją. Tuo tarpu Karalius Slogumantas laukia Princo Sovijaus šūksmo, bet šis sutrikęs tyli. Karalius staiga pralinksmėja ir garsiai surinka.
KARALIUS SLOGUMANTAS
(unisonu su pribuvėja)
Dvyniai!
PRIBUVĖJA
(unisonu su Karaliumi)
Varnas.
Lietus liaujasi lašėti nuo stogo. Akimirkai pasirodo saulė. Visi stovi nejudėdami, tik musės zirzimas sutrikdo tylą.
Karalius Slogumantas atrodo visiškai priblokštas. Visi kiti pasimetę. Kovalda apsisprendžia - jis stumia Pribuvėją atgal į kambarį ir uždaro priešais ją duris.
Kovalda
(muzikantams)
Gimė negyvas! Lauk!
Princas Sovijus sustoja. Muzikantai palieka rūmus. Tarnai atneša krėslą. Vis dar laikydamas kibirą Karalius Slogumantas atsisėda.
KARALIUS SLOGUMANTAS
(Kovaldai)
Išžudyti visus.
Kovalda nusilenkia ir sparčiai išeina. Princas Sovijus atidaro langus, įleisdamas kiek gryno oro.
Saulė dar kartą išlenda iš už debesies ir apšviečia pavargusio ir sugniuždyto Karaliaus veidą. Tuoj vėl dingsta. Ir tada, vos akimirkai, Karalius Slogumantas pasirodo lyg pamišęs.
Dar laikydamas kibirą jis lėtai atsistoja, atidaro senas ąžuolines duris ir dingsta už jų. Princas Sovijus stovi negalėdamas ištarti nė žodžio.
Karalius Slogumantas grįžta iš kambario su tuo pačiu kibiru. Kai galiausiai pastato kibirą ant grindų, išsitraukia kažką iš vidinės švarko kišenės, kažką susuktą į kruviną audinio skiautę. Karalius pasižiūri į savo beveik tuščią kibirą.
KARALIUS SLOGUMANTAS
Atnešk man kitą kibirą.
Tarnas duoda jam kitą.
KARALIUS SLOGUMANTAS
Pilną, idiote!
Tarnas atneša jam, nuo lietaus, vandens sklidiną, kibirą.
Karalius Slogumantas panardina kruviną ritinėlį į jį ir laiko jį po vandeniu kol kažkas galutinai nustoja tam ritinėly muistytis.
KARALIUS SLOGUMANTAS
Paduokit man akmenį.
Tarnas atneša akmenį ir paduoda Karaliui. Karalius Slogumantas uždeda jį ant ritinėlio, ritinėlis nugrimsta į kibiro dugną. Vanduo kibire nusidažo raudonai.
KARALIUS SLOGUMANTAS
(Princui Sovijui)
Dabar jį reikia sudeginti.
PRINCAS SOVIJUS
Jūs žinote mano kilmę, tai ne mano kaltė...(šnibžda) Aš negaliu to padaryti.
KARALIUS SLOGUMANTAS
Tada surask, kas gali!!! Kiekvienas dabar yra įtariamasis!
Įeina Kovalda.
KOVALDA
Duok jį man, dėl Dievo...
Vėl pradeda lyti.
Koridorius siauras, atrodo be galo ilgas, bet šventiškai papuoštas senu kilimu. TARNAI grūdasi ant jo tarp dumblėtų batų. Keliais ropodami pirmyn ir atgal jie stengiasi išsaugoti tą prakeiktą kilimą švarų.
Nuo lubų varva lietus. Lašai palengva pildo koridoriuje išrikiuotus kibirus.
KARALIUS SLOGUMANTAS - paprastai apsirengęs senis - išdidžiai stovi koridoriuje ant to paties kilimo priešais kibirą ir senas ąžuolines duris.
TARNAS galiausiai pakeičia priešais Karalių esantį pilną kibirą tuščiu.
Šalia Karaliaus Slogumanto būriuojasi grupė muzikantų. Jų instrumentai stebuklingai kybo ore.
KOVALDA laiko Karaliaus Slogumanto trimitą ant specialaus padėklo. Kovalda - aiškiaregys - labai pavargęs vidutinio amžiaus vyras.
Apskritai, visi jie atrodo kaip čigonų šutvė: išvargę nuo laukimo, bet pasirengę atlikti savo numerį. Visi išskyrus vieną - PRINCĄ SOVIJŲ - ketvirtą dešimtį skaičiuojantį vyrą, garsiai knarkiantį fotelyje kažkuriam kampe.
Staiga išgirstame moters riksmą iš už durų. Sovijus greitai atsistoja. Dar pusiau miegantis jis eina prie Karaliaus Slogumanto ir Kovaldos.
Šiek tiek užtrunkama, kol nusprendžiama, kuris laikys kibirą, o kuris užgros trimitu. Bet viena aišku - Kovalda diriguos.
Senos ąžuolinės durys atsidaro. Per jas žengia išvarginta septintą dešimtį baigianti PRIBUVĖJA. Kovalda užsimoja. Muzikantai pradeda groti džiaugsmingą čigonišką dainą.
KARALIUS SLOGUMANTAS
(sušunka)
Tai berniukas!
Pribuvėja stovi sutrikusi. Ji tarsi kaupiasi kažką pasakyti. Karalius tuo tarpu perduoda trimitą Princui Sovijui ir paima laikyti kibirą.
PRINCAS SOVIJUS
(kaltai sušunka)
Tai mergaitė!
Muzika nutyla, visi laukia Pribuvėjos atsakymo, bet ji tik papurto galvą. Karalius Slogumantas iš susijaudinimo netelpa savy. Jis atsiima trimitą ir atiduoda kibirą atgal Princui Sovijui. Muzikantai užgroja linksmą čigonišką dainą.
KARALIUS slogumantas
(sušunka įsakmiai prašydamas patvirtinimo)
Tai berniukas!
Pribuvėja papurto galvą, tada žengia žingsnį į šoną. Kelią jai pastoja Kovalda. Karalius Slogumantas vėl imasi kibiro ir atiduoda trimitą. Sunerimęs Kovalda, klausiamai žiūri į Pribuvėją. Tuo tarpu Karalius Slogumantas laukia Princo Sovijaus šūksmo, bet šis sutrikęs tyli. Karalius staiga pralinksmėja ir garsiai surinka.
KARALIUS SLOGUMANTAS
(unisonu su pribuvėja)
Dvyniai!
PRIBUVĖJA
(unisonu su Karaliumi)
Varnas.
Lietus liaujasi lašėti nuo stogo. Akimirkai pasirodo saulė. Visi stovi nejudėdami, tik musės zirzimas sutrikdo tylą.
Karalius Slogumantas atrodo visiškai priblokštas. Visi kiti pasimetę. Kovalda apsisprendžia - jis stumia Pribuvėją atgal į kambarį ir uždaro priešais ją duris.
Kovalda
(muzikantams)
Gimė negyvas! Lauk!
Princas Sovijus sustoja. Muzikantai palieka rūmus. Tarnai atneša krėslą. Vis dar laikydamas kibirą Karalius Slogumantas atsisėda.
KARALIUS SLOGUMANTAS
(Kovaldai)
Išžudyti visus.
Kovalda nusilenkia ir sparčiai išeina. Princas Sovijus atidaro langus, įleisdamas kiek gryno oro.
Saulė dar kartą išlenda iš už debesies ir apšviečia pavargusio ir sugniuždyto Karaliaus veidą. Tuoj vėl dingsta. Ir tada, vos akimirkai, Karalius Slogumantas pasirodo lyg pamišęs.
Dar laikydamas kibirą jis lėtai atsistoja, atidaro senas ąžuolines duris ir dingsta už jų. Princas Sovijus stovi negalėdamas ištarti nė žodžio.
Karalius Slogumantas grįžta iš kambario su tuo pačiu kibiru. Kai galiausiai pastato kibirą ant grindų, išsitraukia kažką iš vidinės švarko kišenės, kažką susuktą į kruviną audinio skiautę. Karalius pasižiūri į savo beveik tuščią kibirą.
KARALIUS SLOGUMANTAS
Atnešk man kitą kibirą.
Tarnas duoda jam kitą.
KARALIUS SLOGUMANTAS
Pilną, idiote!
Tarnas atneša jam, nuo lietaus, vandens sklidiną, kibirą.
Karalius Slogumantas panardina kruviną ritinėlį į jį ir laiko jį po vandeniu kol kažkas galutinai nustoja tam ritinėly muistytis.
KARALIUS SLOGUMANTAS
Paduokit man akmenį.
Tarnas atneša akmenį ir paduoda Karaliui. Karalius Slogumantas uždeda jį ant ritinėlio, ritinėlis nugrimsta į kibiro dugną. Vanduo kibire nusidažo raudonai.
KARALIUS SLOGUMANTAS
(Princui Sovijui)
Dabar jį reikia sudeginti.
PRINCAS SOVIJUS
Jūs žinote mano kilmę, tai ne mano kaltė...(šnibžda) Aš negaliu to padaryti.
KARALIUS SLOGUMANTAS
Tada surask, kas gali!!! Kiekvienas dabar yra įtariamasis!
Įeina Kovalda.
KOVALDA
Duok jį man, dėl Dievo...
Vėl pradeda lyti.